XV Pažaislio muzikos festivalis F.Chopino 200-osioms gimimo metinėms
Liepos 9 d., penktadienį, 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje
Kompozitoriaus Frederico Chopino200-osiom gimimo metinėms
RŪTA ir ZBIGNEVAS IBELHAUPTAI (fortepijoninis duetas)
Sergej Prokofjev, Sergej Rachmaninov, Frederic Chopin, Maurice Ravel, Manuel Infante
Bilietų kaina 10, 15 Lt
Apie duetą:
Ibelhauptams nebūdingas estetinis uždarumas. Galbūt yra muzika, kurios jie niekada negrotų, nes neatitinka jų skonio supratimo, bet žvelgiant į dueto repertuarą, būtų sudėtinga tokią aptikti. Ibelhauptai mėgsta modernią muziką – apie tai byloja ir jų naujo rečitalio programa „O sancta simplicitas“ (Algirdo Martinaičio, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, George’o Crumbo ir Johno Adamso kūriniai), kurią sostinės publika išgirdo kovo 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Mielai atliekama šiuolaikinė lietuviška muzika – bet tuo stebėtis ir netenka, juk atlikėjų repertuarą (neretai pastarųjų raginimu) pildo patys kompozitoriai. Naują kūrinį galbūt nėra lengva perprasti, bet tai suteikia originalių spalvų dueto programoms, kuria jų profesinį išskirtinumą. Duetas nespjauna ir į klasikos šulinį. Vienus gražiausių, šilčiausių įspūdžių palieka tradiciniai naujamečiai Ibelhauptų koncertai Chodkevičių rūmuose, kur taurioje kameriškoje aplinkoje skamba F. Schubertas, J. Brahmsas, F. Chopinas. Įvairiapusiai atlikėjai, nebijantys ir netingintys imtis skirtingo repertuaro, neleidžiantys sau atsipalaiduoti. Ibelhauptai turi savo publiką. Į jų rečitalius daugelis eina būtent pasiklausyti atlikimo, teneįsižeidžia skambinamų kūrinių autoriai. Kuo pasižymi jų interpretacijos? Jos jautrios, nevengiančios kontrastų, kartais tarsi atsiduriančios ant gražaus skambėjimo ribos reikiamo efekto nuotaikos kūrimo vardan, tarsi niekada nesiekiančios užliūliuoti klausytojų ar kaip nors jiems įtikti ir niekada – akademiškos. Ibelhauptai ir akademizmas – nesuderinami. Tą dar kartą įrodė minėtas lietuviškos ir amerikietiškos muzikos rečitalis „O sancta simplicitas“ – „O šventasis paprastume“. Iš tokio pavadinimo tikėjausi „švento“ minimalizmo programos. O pavadinimą tiesiogiai atitiko tik paskutinis vakaro kūrinys – Johno Adamso „Hallelujah Junction“ (1996, premjera Lietuvoje), džiaugsmingai diatoniškas, pripildytas tirštų akordų „jubiliacijų“. Galima būtų šventojo paprastumo apibūdinimą asociacijomis, kurios skatina lyginti klasikinį minimalizmą ir Broniaus Kutavičiaus „archajiškąjį modernizmą“, su tam tikromis išlygomis priskirti ir šio kompozitoriaus kūriniui „Disputas su nepažįstamuoju“ (1982) dviem fortepijonams ir fonogramai, vainikavusiam pirmąją koncerto dalį. Jo finalą, kurį vykusiai papildė fonogramos gaudesys, pianistai skambino taip smagiai (tai buvo bene vienintelis programos kūrinys, leidęs atlikėjams žaisti), kad jį pavadinčiau viso koncerto kulminacija. Gal „šventojo paprastumo“ sąvoka tiktų ir koncertą pradėjusiam Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyrui“ (1983), atliekamam taip pat su fonograma, apeliuojančiam ne tik į ekologinę temą, bet ir „ekologinį“ skambesį – garso ir sąskambių švarą, skaidrumą, paprastumą. Vis dėlto Osvaldo Balakauko „Movimenti–2“, o juo labiau George’o Crumbo „Nežemiškų atgarsių“ (2002) paprastais kūriniais nepavadinsi. Nebent O. Balakausko opuso paprastumas – kaip svinguojančios muzikos tėkmės elegancija, faktūros skaidrumas, ką puikiai išryškino preciziškas atlikimas. Tiesa, kūrinys skambėjo lydimas fonogramos, kurios kokybė – plokščias sintetinis skambesys – visumos nepapuošė. Techninis perfekcionizmas ir naujausios pažangos žodis čia praverstų. Svarsčiau, kaip kūrinys skambėtų, jei būtų galima sumontuoti erdvinio skambesio aparatūrą, žinoma, atitinkamai pagaminus ir pačią fonogramą.
Beata Leščinska, Tas kuklus meistriškumo žavesys, Literatūra ir menas, 2008 03 21
Pianistų kūrybinė interpretacinė potencija ir tiesiog gaivališkas entuziazmas, akademizmo rėmus laužanti emocinė amplitudė ir kartu nepaprastai atsakingas išankstinis partitūros studijavimas susilydo į ilgam įsimenantį pasirodymą. (...) Tarsi įelektrintas Vytauto Bacevičiaus „Septintas žodis“ žiežirbuoja preciziška technika. Apstulbęs girdi, kaip kone pusšimčio metų senumo fortepijoninio ciklo muzikinė kalba įsilieja į XXI amžių – tiek paties kompozitoriaus modernaus stiliaus, tiek pianistų įžvalgos dėka. Onutės Narbutaitės „Vijoklis“ – iš po pianistų pirštų besinarpliojantys chromatiniai ažūrai, tai žavintys vis atsinaujinančiais raštais, tai keliantys pasibaisėjimą piktžoliška jų prigimtimi – veikiausiai neįsivaizduojamas be Ibelhauptų interpretacijos. Broniaus Kutavičiaus „Gervių šokių“ ritualų paslaptys, įmintos dueto kartu su klarnetininku Romualdu Taločka, čia pat pasidalinamos su klausytoju. Po diske skambančios dar vienos Kutavičiaus kompozicijos – „Disputo su nepažįstamuoju“, paženklinto išradingu pianistų žongliravimu fortepijoninės technikos galimybėmis, radikalus posūkis – technomuzikos stilizacija Gintaro Sodeikos „Garso ontologijoje Nr. 2“. Posūkis tiek drastiška muzikos kalba, tiek kokybiškai nauju dueto skambesiu – šiame kūrinyje Rūta ir Zbignevas sukuria iki tol negirdėtą atšiaurų, „plieninį“ fortepijono tembro atspalvį. Galbūt todėl kontrasto pojūtis, klausantis paskutinio kompaktiniame diske įrašyto kūrinio – Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyru“, – dar ryškesnis. Išties ar beverta kalbėti apie puikų dueto ansambliškumą, apie tiesiog tobulą pianistų susigrojimą, apie mąstymo ir požiūrių bendrumą. Apie šį jau seniai dueto įveiktą etapą net nesusimąstai. Šiandien Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų menas, skambantis tiek koncertinėje estradoje, tiek kompaktiniame diske, prisodrintas tokio pat stipraus ir paveikaus emocinio užtaiso. Tai menininkų duetas vienu profiliu.
Rima Povilionienė, Duetas vienu profiliu, Literatūra ir menas, 2006 09 29
